Ką gali paprastutė šypsena?

Kiekvieną rytą tuo pačiu keliu, tomis pačiomis pilkomis gatvėmis keliaujame į darbus. Ar kada atkreipėte dėmesį į veidus? Vieną tokį rytą ėmiau ir padariau tai. Stovėdama vos judančiame kamštyje, žiūrėjau į pravažiuojančiuose automobiliuose sėdinčius žmones. Rūpestis, nepasitenkinimas, abejingumas, pyktis. O kur šypsenos, kur žibančios akys, kur artėjantį pavasarį pasitinkantys veidai? O kur draugiškumas? Nejau gyvenime neberandam nieko, kas priverstų mus šypsotis? Patikėkit, kiek daug mes turim, bet kažkodėl nenorim to matyti. Visas mintis užvaldžiusios problemos – krizė, pinigų trūkumas, nežinia dėl darbo, netinkami valdžios sprendimai ir t.t. ... Ir baigiame paskęsti tame. Kalbame vien apie tai, kas yra blogai. O kodėl pamirštame, ką turime gero? Diena gera gali būti vien jau todėl, kad 15 minučių švietė saulė, kad draugas paklausė „kaip tu?“, kad vaikas išbėgdamas iš namų sušuko „myliu!“, kad artimas žmogus palinkėjo geros dienos, kad gatvėje nusišypsojo praeivis. :)

Atsakykime sau į klausimą „ar tai, kad aš nervinsiuos, jausiuos blogai, būsiu paniuręs, pakeis esamą situaciją į gerąją pusę?“ Pabuskime, darykime pagaliau kažką, kad gyventumėm kitaip.  Lengviausia bambėti, kad viskas aplink yra blogai... Pradėkime nuo lengviausių darbų – pradėkime šypsotis! :)

Ar žinote, kad vaikai per dieną nusišypso iki 300 kartų? O žinote, kiek vidutiniškai šypsomės mes – suaugėliai, rimti žmonės? 5-10 kartų per dieną – ir tai įskaitant „kreivas“, sarkastiškas šypsenėles. Galima sakyti, kad nebesišypsome... Nerandame priežasties šypsotis? Vaikai juk neieško priežasties, jie tiesiog šypsosi. O jeigu vaikas nesišypsotų, juk mums tai iš kart sukeltų nerimą – gal jam kažkas blogai?   

Pabudę iš ryto pasirąžykime ir nusišypsokime – sau. Pagalvokime, kokie esame mieli ir nuostabūs. Kai mes šypsomės, nebejaučiam baimės, pykčio, abejonių. Pamėginkit patys – tikrai nepavyks vienu metu šypsotis ir pykti. Kai šypsomės, mūsų būsena ir savijauta pagerėja. Kitaip nei mes, vaikai dar nemoka slėpti savo emocijų ir jų veidukai atspindi viską, ką jie tuo metu jaučia. Galima sakyti, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp emocijų ir veido išraiškos. Tad galime išmėginti ir atvirkštinį procesą – jeigu nejaučiame teigiamų emocijų ir nepavyksta nuoširdžiai nusišypsoti, galime jas sukelti „dirbtinai“, savo veido išraiška. Atsistokime prieš veidrodį, ištieskime nugarą ir...šypsokimės. Veidrodyje matysime gražią ir malonią veido išraišką ir tokį pat žvilgsnį. Stebėdami save veidrodyje, neleisime protui nuklysti į problemas, pajungsime jį  gražios šypsenos kūrimui. O kam ištiesta nugara? Ar atkreipėte dėmesį į savimi pasitikinčių žmonių laikyseną – tiesi nugara, šiek tiek pakeltas smakras? Ir tikriausiai žinote, kad visos mūsų problemos „sėda“ ant mūsų sprando, versdamos kūprintis? Štai ir atsakymas – veidrodyje matysime laimingą ir savimi pasitikintį žmogų! Tiesi nugara mums taps įprasta laikysena, kas beja, svarbu ir mūsų fizinei svaikatai. Bet apie tai kitą kartą.   

Jau stovite priešais veidrodį tiesia nugara ir šypsotės? Dabar truputėlis kantrybės ir po keleto minučių geros emocijos pradės plūsti jumis. Dar minutėlė būsenos užtvirtinimui ir štai – jūs pasirengęs spręsti rimčiausias užduotis su vidiniu lengvumu ir džiaugsmu. Rezultatas vertas to, kad atrastumėm laiko tai pakartoti 2-3 kartus per dieną po 2-3 minutes :). Reguliariai atlikdami šį pratimą, mes dažniau prisiminsime šią būseną ir išmoksime lengviau „sugįžti“ į ją. Tapsime ramesni, geresni ir būsime pavyzdžiu aplinkiniams ir, kas svarbiausia, - savo vaikams.   

Padėkokime už dar vieną išaušusią dieną ir diena mums atsidėkos tuo pačiu.